Abstract
<jats:p>Vilniaus imperatoriškajame universitete (VIU) 1803– 1832 m. egzistavo įvairūs mokslinės karjeros keliai ir galimybės: dalis mokslo vyrų tapdavo adjunktais ir profesoriais dėl savo gabumų, dalis dėl socialinių ryšių ar protekcijos, kiti – laimėjus konkursą, numatytą 1803 m. balandžio 4 d. nuostatais. Remiantis šiais nuostatais, VIU vakuojančias katedras užimti galėjo ir iš užsienio kviečiami profesoriai. Pirmuoju reorganizuoto universiteto veiklos dešimtmečiu tiek seniems buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausios mokyklos (LDKVM) laikų profesoriams, tiek atvykėliams iš užsienio reikėjo įtvirtinti savo pozicijas pirmiausia pedagoginiais, o vėliau ir moksliniais darbais. Užsienio mokslininkai turėjo palankesnes sąlygas diegti ir toliau gilinti savo žinias, tačiau pradžioje jie buvo nepopuliarūs tarp studentų, susidūrė su vietinių kolegų priešiškumu, todėl jų mokslinis darbas buvo produktyvesnis ir labiau atsiskleidė antrame VIU veiklos dešimtmetyje. Kadangi VIU trūko kvalifikuotų specialistų, administracinis aparatas buvo suinteresuotas juos pritraukti ir suteikti ypatingas sąlygas. Kita vertus, pastebimas ir išorinis veiksnys, lėmęs mokslininkų iš užsienio, pirmiausia iš vokiškų kraštų, atvykimą – tai universitetų tinklo reorganizaciniai procesai, o tiksliau – jų skaičiaus vakarų Europoje mažėjimas. Tad daugiausia užsienio specialistų į Vilnių atvykdavo būtent iš vokiškų žemių. Straipsnyje pristatomi penki VIU profesoriai vokiečiai, nagrinėjama jų mokslinė veikla ir indėlis į VIU modernėjimo ir organizacinius procesus reformų laikais.</jats:p>