Abstract
<jats:p>Slaugytojai, išskirtinai moterys, dėl profesijos ir išskirtinių darbo sąlygų (pavyzdžiui, pamaininio darbo) patenka į padidėjusios rizikos sirgti medžiagų apykaitos bei cirkadinio ritmo sutrikimais grupes. Tyrimo tikslas – įvertinti bendrosios praktikos slaugytojų miego kokybę, atsižvelgiant į triveiksnį Pitsburgo miego kokybės indeksą (PMKI). 2024 m. spalio-gruodžio mėnesiais buvo atliktas vienmomentis pjūvio tyrimas, kurio metu ištirtos 39,4 ± 11,7 metų Lietuvos didžiųjų miestų asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ) dirbančios slaugytojos (n = 269). Tyrimo rezultatai parodė, kad tyrimo dalyvių vidutinis PMKI balas atitiko 7,2 ± 3,2, o rizikinga miego sutrikimų simptomatika nustatyta 52,8 proc. slaugytojų. 22–29 m. amžiaus slaugytojų miego efektyvumas (vidutinis balas 1,8) buvo prastesnis, palyginti su vyresnio 30–67 m. amžiaus tyrimo dalyvių miego efektyvumo rodikliais (vidutinis balas 1,3–1,4) (p = 0,048). Reikšmingai intensyvesnė subjektyviosios miego kokybės komponento raiška (vidutinis balas 3,6– 3,9) nustatyta vienišoms ir išsiskyrusioms slaugytojoms, palyginti su gyvenančiomis nesusituokus arba santuokoje (vidutinis balas 3,1) (p = 0,044). Pasireiškiant nerimą keliančiai kliniškai reikšmingai slaugytojų miego sutrikimų simptomatikai, sveikatos priežiūros organizacijoms rekomenduojama apsvarstyti galimybę įgyvendinti struktūruotas ir veiksmingas intervencijas, skirtas slaugytojų miego kokybei gerinti, kurių pagalba pacientų sauga būtų dermėje su slaugytojų gerove. Todėl Lietuvos ASPĮ galėtų tobulinti ir (arba) integruoti veiksmingas slaugytojų miego kokybės gerinimo programas (pavyzdžiui, šviesos terapiją, aromaterapiją ar kognityvinę elgesio terapiją).</jats:p>